"...Daug
svarbiau jam buvo žvilgsnis, požiūris, filosofija, kaip jis mėgdavo tai
vadinti. Kaip tik dėl savo filosofijos jis jautėsi saugus. Ji Mariui atstojo
Bibliją, kodeksus, įstatymus, kartais netgi kelių eismo taisykles, nors Kelių
policija tai suprasdavo ne visada. Kartais jis sakydavo, kad yra pats sau
dievas. Žinoma, tai nebuvo tiesa, tačiau taip sakydamas jis turėjo savo
argumentų, kurie imponavo jo draugams, tiksliau, lėmė, kad jie tapo draugais.
Ir jis brangino tą draugystę. Kaip visada, savotiškai, tačiau negalėjai sakyti,
kad jis yra abejingas ar savanaudis. Tiesiog Marius jautė, kad bet koks žmogus
savo natūroje yra vienišas, ir jis turi gyventi kaip vienišius, o visi bandymai
dalintis yra tik bėgimas nuo tos vienatvės. Šio bėgimo kryptį ir greitį kiekvienas
turi jausti savaip. Galbūt todėl jo elgesys galėjo atrodyti keistas, ypač
tiems, kurie jo dorai nepažinojo, ar nesistengė suprasti. Viena laimė, kad
Mariaus tai netrikdė. Jis visada jautėsi ramus; ne, tai nebuvo išorinė ramybė.
Kaip žmogus, kaip individas jis buvo karštas, lengvai užsiplieskiantis, paskui
lygiai taip pat nurimstantis. Jei pradėdavo diskutuoti, tai diskusija virsdavo
į ginčą, argumentuotą ir reikalaujantį išvadų. Jei pateikdavo savo nuomonę, tai
reikalaudavo ją išklausyti iki galo, nors niekada nesistengė jos primesti. Taip
jis gyveno savo gyvenimą, savo liniją, kažkurią iš tų, kurios ėjo jo delnu, bet
nežinojo, kurią tiksliai, nes netikėjo pranašystėmis; savo veiksmais, esybe jis
buvo karštas, energingas, galintis ta energija užkrėsti kitus, tačiau viduje
jis jautėsi ramus už savo poelgius, mintis ir visa tai, kas su juo atsitikdavo..."
No comments:
Post a Comment